Mūsų šalyje laidojimo apeigos yra glaudžiai susijusę su papročių ir ritualų laikymusi, iš praeities atėjusiomis tradicijomis. Laidotuvių tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, tačiau savaime suprantama, kad keičiantis laikams ir tradicijos kinta, įnešama tam tikrų naujovių, kurios atsisveikinimą paverstų prasmingu, o kartu ne tokiu liūdnu…

Nuo seno karšinant artimąjį buvo privalu pasirūpinti, kad jis neiškeliautų Anapilin be sakramentų. Tokiu atveju artimieji iš anksto turėjo pakviesti kunigą, kuris suteiktų ligonių patepimą. Žmogui, artinantis prie mirties slenksčio tradiciškai buvo uždegama žvakė. Pagal senovės papročius tam reikalinga per Kristaus paaukojimo šventę pašventinta žvakė – grabnyčia. Tačiau jos neturint galima degti ir paprastą, šventintą žvakelę.

Prie mirusiojo stengitasi elgtis tyliai, nejuokauti, siekta išlaikyti rimtį ir gedulingą aplinką. Tai aiškinama kaip pagarba mirusiajam, nes laikyta, jog triukšmas ir garsus raudojimas gali sutrukdyti mirusiojo vėlei atsiskirti nuo kūno.

Gedulo drabužiai

Didelis dėmesys nuo seno kreiptas ir į apsirengimą. Buvo priimta, kad laidotuvių apeigose turi dominuoti gedulo spalvos. Tad tiek vyrai, tiek moterys per laidotuves rengiasi juodais arba tamsios spalvos drabužiais. Iš čia atėjęs ir paprotys, kad mirus motinai, tėvui ar sutuoktiniui ištisus metus vilkima gedulo drabužiais. Tokiais atvejais moterims įprasta vilkėti juoda suknele, juoda eilute, apsisiausti juoda skarele ar šaliu. Vyrai dėvi juodus kostiumus, ant kurių švarko kairiojo atlapo neretai būdavo prisiuvama juoda juostelė. Gedulo laikotarpis – tai rimties išlaikymo tarpsnis, kurio metu vengiama pasilinksminimų bei triukšmingų pobūvių.

Mirtį skelbė varpai

Tradiciškai žmogus būdavo laidojamas trečią dieną po mirties, prieš tai informavus zakristijoną ar varpininką (jei toks yra). Būtent bažnyčios varpų skambėjimu visam kaimui ar miesteliui būdavo paskelbiamas mirties atvejis. Apie netektį pranešama ir giminėms, draugams, kaimynams, jie informuojami apie laidojimo laiką ir vietą.

Netekus artimo, pirmiausiai buvo kreipiamasi į kunigą, kad būtų užsakytos laidotuvės: sutartas laidojimo laikas, užsakomos Šv. Mišios už mirusįjį, dažnai tuo pačiu atėjimu sutariama ir keturnedėlio (30-ta diena po mirties). Kai kuriose parapijose būdavo galimybė laidotuves organizuoti kartu su Šv. Mišiomis. Tokiu atveju į laidotuvių Šv. Mišias susirinkdavo ne tik mirusiojo artimieji, bet ir visa jį palydinti bendruomenė.

Peržiūrėti sudarytą paketą: